Amalvo palios, arba Amalvo pelkė, yra didžiausia pelkė Sūduvoje. Dar 20 a. viduryje ši pelkė buvo nepažeista ir unikali. Pelkyno plotas buvo apie 3400 ha, didelius plotus čia užėmė ir žemapelkės, ir aukštapelkės, kurios supo rytinėje dalyje esantį liekaninį Amalvo ežerą. Amalvo palios susiformavo šalia kito didžiulio pelkyno – Žuvinto palių, ir ties Daukšių kaimu jas skyrė tik kelių šimtų metrų pločio moreninis gūbrys. Po ledynmečio šių pelkių vietoje telkšoję didžiuliai, bet seklūs ežerai gana greitai užaugo ir supelkėjo.
Amalvo palios praeityje
Kaip minėta, iki 20 a. vidurio Amalvo palios buvo natūralus pelkių kompleksas, užėmęs 3400 ha, tai buvo viena didžiausių Lietuvos pelkių. Kartu su kita didžiąja pelke Žuvinto paliomis, jos užėmė daugiau nei 10 000 ha plotą, su unikaliais gamtiniais kompleksais ir vertybėmis. Amalvo paliose maždaug po lygias dalis sudarė aukštapelkė (į vakarus nuo Amalvo ežero) ir žemapelkė (į rytus nuo ežero), su tarpinių pelkių plotais įvairiose vietose. Amalvo palių vakarinėje dalyje, aukštapelkėje, buvo (ir yra) dvi nedidelės salos (sausos vietos pelkėje), apaugusios lapuočių mišku. Per Amalvo ežerą ir palias teka nedidelė upė Amalve (arba Amalvė, aukštupyje vadinama Šlavanta).
Sovietmečio melioracijos vajus neaplenkė ir Amalvo palių – buvo nusausinta didžioji dalis pelkių, o ir tiesiogiai nenusausinta dalis vis tiek buvo smarkiai pažeista aplink vykusios melioracijos. Nusausintos pelkės buvo planuotos naudoti žemės ūkyje, tačiau gana nesėkmingai, tad dalis jų apleista. Per ežerą tekanti Šlavanta, arba Amalvė, ištiesinta, jos žiotys perkeltos į kitą Amalvo ežero vietą. Nusausintose durpynuose ne kartą kilo ilgai besitęsiantys gaisrai. Žodžiu – tipiškas nepavykęs „gamtos užkariavimo“ sovietinis projektas.
Tačiau yra ir gerų žinių. Pastaraisiais metais, Amalvo palias įtraukus į Žuvinto biosferos rezervatą, čia vykdomi pelkės vandens režimo atkūrimo, augalijos šalinimo darbai padės bent iš dalies sugrąžinti buvusią pelkę.
Pelkėje yra pažintinis takas, tačiau po pelkę braidyti patogiausia iš šiaurinės pusės, nuo Igliškėlių. Mat pietinėje pusėje yra daugybė sausinimo griovių, pastojančių kelią.
Net ir tokioje smarkiai pažeistoje pelkėje vis dar gyvena retos paukščių rūšys: tetervinas, švygžda, griežlė, mėlyngurklė, daugybė sparnuočių apsistoja migracijų metu. Pelkėje sutinkamos ir gyvatės angys, veši spanguolynai.
Maršrutai Amalvo paliose
Pietinėje dalyje esantis trumpiausias pažintinis takas Lietuvoje (tik 121 m). Jis veda per nusausintą, pastaruoju metu atkuriamą pelkės dalį.