Balbieriškio miškas yra Pietų Lietuvoje, Nemuno vidurupio plynaukštėje, į vakarus nuo Balbieriškio miestelio. Nors miškas užima palyginti nedidelį plotą – tik 3500 ha, tačiau tai yra vienas vertingiausių miškų šalyje.
Didelę dalį miško ploto užima Europoje saugomos buveinės: ypač daug ažuolynų-skroblynų miškų buveinių. Išties, keliaujant mišku, į akis krenta daugybė brandžių ąžuolų. Per Balbieriškio mišką teka keli upeliai, deja, jie sureguliuoti, o ir patys miškai nusausinti. Tačiau nemaža dalis Balbieriškio miško vis tik yra drėgnos augavietės, ir pavasarį tampa sunkiai praeinamomis klampynėmis. Yra kelios nedidelės pelkutės – aukštapelkiniai raistai. Pietrytiniame miško kampe įkurtas Ąžuolų botaninis draustinis, skirtas išsaugoti brandžius ąžuolynus. Beveik visas miškas priskirtas Balbieriškio miško biosferos poligonui, kurio pagrindinis tikslas – išsaugoti gan reto Lietuvoje vidutinio margojo genio populiacijai.
Miško viduryje plyti pievų plotai – tai išnykusio Būdų kaimo vieta. Dalis šių pievų jau apsodinta mišku. Kadaise Balbieriškio miškas buvo susijungęs su Prienų šilu, ir Buktos giria, sudarydamas didžiulę girią.
Balbieriškio miško lankymas
Nors Balbieriškio miškas nusausintas ir jame suformuotas gana tankus kelių tinklas, vietomis šie keliai yra sunkiai pravažiuojami, ypač drėgnesniais laikotarpiais. Mišką pasiekti galim iš skirtingų pusių: iš Balbieriškio miestelio, nuo kelių Prienai-Marijampolė, Balbieriškis-Vartai.