Žuvintas – seklus ežeras tarp Dzūkijos ir Suvalkijos. Tai sekliausias iš didžiųjų Lietuvos ežerų, maždaug 1920 metais patraukęs žymiojo gamtininko Tado Ivanausko dėmesį savo paukščių gausa. Dėl to Žuvintas greitai tapo pirmuoju rezervatu šalyje. Deja, rezervato režimas ne tik neišsaugojo paukščių įvairovės, bet ir prisidėjo prie jos nuskurdimo. Pastaraisias metais pakitęs požiūris ir vykdomi gamtotvarkos darbai teikia vilčių, jog šis ežeras bent dalinai susigrąžins Paukščių karalystės vardą.
Važiuojant keliu Igliauka-Simnas, vaizdas į Žuvinto ežerą atsiveria ties Aleknonių kaimu. Tiesa, žvelgiant iš toli, daugiausia matyti tik nendrynų ir švendrynų plotai, ir visai nedaug atviro vandens. Tad Žuvintas atrodo kaip pieva ar pelkė. Tik iš aukštai atsiveria Žuvinto ežero unikalumas: šimtai ir tūkstančiai nendrynų ir švendrynų salų (čia jos vadinamos kinimis ir plovomis), tarp jų žiba daugybė ežerėlių. Galima sakyti, kad Žuvintas savyje talpina šimtus ežerų ežere. Gilesnių vietų yra tik pietrytiniame ežero pakraštyje, ties Grinkiškio, Aleknonių ir Žuvintų kaimais. Šios gilesnės vietos vadinamos gylėmis, kurių yra dvi – Žuvintų ir Aleknonių. Tačiau net ir čia didžiausias gylis siekia tik apie 2 metrus, o vidutinis Žuvinto ežero gylis – tik 60 centimetrų! Tačiau tai nereiškia, kad ežera būtų lengva braidyti – mat dugną dengia kelių metrų storumo klampaus dumblo sluoksnis, per tūkstančius metų susidaręs iš apmirštančių vandens augalų.
Žuvinto ežerą iš trijų pusių supa didžiuliai pelkių plotai, vadinami Žuvinto paliomis. Tik pietrytinėje pusėje ežero krantai sausesni, čia driekiasi dirbami laukai, yra netgi vienas paplūdimys, vadinamas Maudykla. Per ežerą prateka Dovinės upė, kuri iki įtekant į Žuvintą, vadinama Bambena. Dėl rezervato režimo plaukioti jame negalima, žvejoti ant ledo gali tik vieitiniai gyventojai. Tačiau pasižvalgyti į ežerą galima nuo rezervato administracinio pastato, ir keliaujant šalimais esančiu pažintiniu taku per Žuvinto nendrynus. Čia įrengtas ir paukščių stebėjimo bokštelis.